2020.01.02
Stoviu vidury lauko sustirusioje rankoje laikydama šampano taurę
Ir toks stiprus vėjas, kad jaučiu gamtos sukilusią galią, kuri iš visų jėgų pučia kiaulę į šoną.
Prisimenu visus šiemet atėjusius. Dar geriau prisimenu išėjusius...
Matau likusius ir jaučiu kaip jie kartkartėmis užstoja tą žvarbų vėją.
Tamsiau už tamsą būti negali.
Tačiau šviesiau - gali
200 km nuo Vilniaus atstumu naktį plonas mėnulis nieko neapšviečia
Tačiau kuo tamsiau darosi, tuo ryškesnės atrodo žvaigždės
Kartais mums reikia pasiklysti, kad rastume kelią
Kartais reikia kiaulės, kad pašoktume iš vietos
3-2-1
Įtraukiu pilnus plaučius
Ir jaučiu pagarbią padėką už viską kas buvo
Nors bamsi saliutai ir šaukia draugai, jaučiu visišką ramybę.
Dažnai sušunku, kad akimirka sustotų,
Tačiau dabar džiaugiuosi, kad praėjo
Nekeisčiau nieko kas buvo
Šiemet tikrinsim vikrumą ir smalsumą
Ir vėl ausys kyla į viršų atidengdamos vietą šypsenai
Sako žiurkės išgyvena viską
Šiandieną baigiau pernai pradėtą knygą:
"Gyvenime nesidaro lengviau:...daugiau pasiekus, didėja ir iššūkiai"
Su Naujais, mano Damos!
