Išgelbėtos žiemos istorija

Išgelbėtos žiemos istorija

2019.11.06

Išgelbėtos žiemos istorija
Arba kaip po galais mažytis paltas gali pakelti žiemos nuotaiką?
Visų pirma esu iš tų, kurios negali pakęsti šaltų dienų.
Išskyrus meilę kalnams su ryškiu slidininko kostiumu, 


Arba vakarėlio pabaigą, kai užkaitus reikia perbėgti gatvę į šiltą taxi ir jis prasuka pro išdabintą Kalėdų senamiestį,
Arba kai žiemoji ten, kur pakyla iki 25 laipsnių dieną
Na ir dar ridenant sniego senį, bet čia su tuo pačiu slidininko kostiumu..
Ir viskas
Mano odė žiemai baigiasi, kai tamsiais žiemos vakarais šaltis pradeda skverbtis pro drabužius.
Tuomet jaučiu kaip pradeda jungtis instinktas lysti į kuo šiltesnę "olą" ir prakentėti tą laikotarpį
Tačiau taip praleistume pusę gyvenimo
Kentėdami?!
Todėl
Nors batsiuvys be batų atrodo kaip taisyklė,
Tačiau vieną iššūkį nusprendžiu priimti jau antrą rudenį.
Tai pasisiūti šiltą paltą, kuris atitiks kosminę begalę mano reikalavimų.
Siuvant sau užsimerkiu prieš kliūtis.
Nes tik taip galiu suvilioti savo kūną išbūti čia bent kelis šalčio ir tamsos mėnesius.
Taigi greitai mintyse prafiltruoju palto formą ir sudėtį.
Storas gremėzdiškas ir ilgas paltas man skamba labai nepatogiai. O jei dar gautųsi sunkus... Aš turiu su juo galėti staigiai šokti į mašiną (ką darau išėjusi pasivaikščioti ir supratusi, kad namo grįšiu su taxi/ar miesto bitute.). Kitaip tariant – tas paltas turi atitikti miesto keliamus reikalavimus.
Taigi medžiaga turi būti grynos vilnos, nes tik tokia suteikia apkabinančią šilumą (įsigijusios iš mūsų pūkų megztukus žino apie ką kalbu).
Toliau aš dėjau pašiltinimą - kaip papildomą dovaną. Niekas su mano įnoriu nesutiko. Nei modeliuotojos, nei siuvėjos, nes tai pasak jų yra kosminė nesąmonė ir laiko, darbo ir medžiagų švaistymas. Tuo metu garsą aš tiesiog išjungiau.
Ant viršaus užvilkau ypatingą pamušalą. Nes norėjau, kad paltas šviestų prabanga. Reikia smarkiai čiupinėti gražuolį pamušalą, kad suprastum kokių šildančių „buterbrodų“ privyniota viduje.
Ir galiausiai, didžiausiam ir žvarbiausiam vėjui nepraeinama apykaklė. Pastatoma. O jei dar viduje buvo pakištas šalikas – tai jį suspausdama sušildo tarsi ką tik įsisukus į šiltus patalus.
Taigi taip save aš vėl suviliojau laukti žiemos.
Su tobulo mėlio nepaprastai gražaus apdirbimo itališkos vilnos paltu. Kuris iš išorės atrodo tiesiog gražus. O viduje slepia žiemos pakantumo paslaptį..